4 prisirišimo stiliai: kaip jie veikia mūsų santykius?

Santykių temomis rašantis leidinys „Brides“ išskyrė keturis prisirišimo stilius, kurie dažniausiai minimi porų psichologijoje: saugų, nerimastingą, vengiantį ir baimingą-vengiantį.

Jie apibūdina ne žmogaus „charakterio etiketę“, o tai, kaip jis reaguoja į artumą, konfliktą, atstūmimo baimę ir partnerio poreikius.

Prisirišimo stilius dažniausiai siejamas su ankstyvaisiais santykiais su globėjais, tačiau suaugus jis gali keistis. Tam įtakos turi ilgalaikiai santykiai, savistaba, terapija ir patirtis su emociškai saugiais partneriais.

Prisirišimo teoriją formavo Johnas Bowlby ir Mary Ainsworth

Prisirišimo teorijos pagrindus XX amžiuje kūrė britų psichiatras Johnas Bowlby. Vėliau psichologė Mary Ainsworth tyrinėjo, kaip vaikai reaguoja į globėjo išėjimą ir sugrįžimą, ir šiuos stebėjimus susiejo su skirtingais saugumo jausmo modeliais.

Suaugusiųjų santykiuose šie modeliai dažniausiai matomi tada, kai pora susiduria su neapibrėžtumu: partneris neatsako į žinutę, vengia pokalbio, kritikuoja arba prašo daugiau artumo. Būtent tokiose situacijose išryškėja, ar žmogus linkęs ramiai kalbėtis, persekioti atsakymą, atsitraukti, ar vienu metu ir siekti artumo, ir jo bijoti.

Keturi prisirišimo stiliai skirstomi į saugų, nerimastingą, vengiantį ir baimingą-vengiantį

Saugus prisirišimas leidžia derinti artumą ir savarankiškumą

Saugiai prisirišę žmonės paprastai jaučiasi patogiai tiek būdami artimi, tiek turėdami asmeninės erdvės. Jie dažniau tiesiai įvardija poreikius, mažiau bijo partnerio neprieinamumo ir lengviau priima, kad konfliktas nebūtinai reiškia santykių pabaigą.

Porose toks stilius dažnai pasireiškia paprastesniu gebėjimu atsiprašyti, išklausyti ir tartis. Saugiai prisirišęs partneris gali jausti nerimą, tačiau jis nebūtinai jį paverčia kaltinimais, tylėjimu ar staigiu atsitraukimu.

Nerimastingas prisirišimas dažnai siejamas su patvirtinimo poreikiu

Nerimastingo prisirišimo žmonės santykiuose dažnai jautriau reaguoja į partnerio atstumą, vėluojančius atsakymus ar pasikeitusį toną. Jiems gali kilti stiprus poreikis įsitikinti, kad santykiai tebėra saugūs.

Toks žmogus gali dažniau klausti, ar partneris jį myli, analizuoti žinutes, ieškoti ženklų, kad kažkas negerai, arba sunkiau pakelti neapibrėžtumą. Konflikto metu jis dažniau artėja prie partnerio, net jei tas tuo metu nori pauzės.

Vengiantis prisirišimas dažnai matomas kaip atsitraukimas nuo emocinių pokalbių

Vengiančio prisirišimo žmonės dažnai pabrėžia nepriklausomybę ir sunkiau priima situacijas, kuriose reikia emocinio atvirumo. Jie gali mylėti partnerį, bet jaustis nejaukiai, kai santykiai tampa intensyvūs arba kai iš jų prašoma daugiau pažeidžiamumo.

Konflikto metu vengiantis partneris gali nutilti, nukreipti temą, išeiti iš pokalbio arba sakyti, kad problema perdėta. Iš šalies tai gali atrodyti kaip abejingumas, nors pats žmogus dažnai taip saugosi nuo emocinio spaudimo.

Baimingas-vengiantis prisirišimas sujungia artumo norą ir jo baimę

Baimingas-vengiantis, dar vadinamas dezorganizuotu, prisirišimas pasižymi prieštaringu elgesiu. Žmogus gali labai norėti artumo, tačiau jam pasiekus pradėti nepasitikėti, trauktis arba tikėtis atstūmimo.

Santykiuose tai gali atrodyti kaip „priartėjimo ir atstūmimo“ ciklas: vieną dieną žmogus siekia intensyvaus ryšio, kitą – užsidaro arba abejoja partnerio ketinimais. Tokį modelį literatūra dažnai sieja su ankstyvu nenuspėjamumu, emociniu nesaugumu ar skaudžiomis patirtimis.

Nerimastingo ir vengiančio partnerių poroje dažnai susidaro persekiojimo ir atsitraukimo ciklas

Vienas dažniausiai aptariamų derinių – nerimastingas ir vengiantis partneriai. Nerimastingas žmogus konflikto metu siekia daugiau kontakto, o vengiantis tuo pačiu metu nori daugiau erdvės. Kuo vienas labiau spaudžia kalbėtis, tuo kitas labiau traukiasi.

Prisirišimo stilius nėra diagnozė ir nėra nuosprendis santykiams. Jis gali padėti tiksliau pamatyti, kas vyksta ginčo metu: ar žmogus reaguoja į dabartinį partnerio veiksmą, ar į seniai susiformavusį nesaugumo jausmą.

Prisirišimo stilius gali keistis per saugią patirtį ir nuoseklų bendravimą

Keičiant santykių modelius pirmiausia padeda konkrečių reakcijų atpažinimas: kada norisi persekioti atsakymą, kada norisi dingti, kada baimė tampa kaltinimais. Porose taip pat svarbūs aiškūs susitarimai dėl pokalbių, pertraukų konflikto metu ir būdų parodyti rūpestį.

Psichologų vartojamas terminas „įgytas saugus prisirišimas“ apibūdina situaciją, kai žmogus, anksčiau turėjęs nesaugesnį modelį, per naujas patirtis išmoksta kurti stabilesnį ryšį. Tam dažnai padeda partnerio pastovumas, savirefleksija ir profesionali pagalba.